Infekcinė imunologija

Infekcinės imunologijos pradmenų aptinkama jau antikos laikais. Apie 430 m. pr. Kr. maro epidemijos liudininkas graikų istorikas Thucydidasrašė,kadpersirgęmaruirpasveikę žmonės gali slaugyti ligonius, nes antrą kartą maru nesuserga. 3000 m. pr. Kr. Egipte ir 2000 m. pr. Kr. Kinijoje žmonės jau mokėjo apsisaugoti nuo raupų, įkvėpdami persirgusių raupais asmenų odos bėrimų vietoje susidarančių šašų miltelių. Jau vėliau Europoje raupų profilaktikaiimtataikytivarioliaciją.Šieraupųprofilaktikosmetodaibuvo nepatikimi: kartais žmonės susirgdavo sunkia raupų forma, kartais būdavo užkrečiami kitomis ligomis.
Moksliniai infekcinės imunologijos pagrindai sukurti gerokai vėliau – tik XIX a. pa30 baigoje R. Kochas įrodė, kad infekcines ligas sukelia mikroorganizmai, o L. Pasteras pradėjo moderniosios imunizacijos erą, sukūrė mokslinius vakcinų gamybos pagrindus. P. Erlichas ir I. Mečnikovas savo darbais įrodė, kad egzistuoja dvi imuninio atsako formos (humoralinis ir ląstelinis imunitetas), ir paskatino tolimesnius šių imuniteto formų tyrimus.
Infekcinė imunologija tiria organizmo apsaugos nuo mikroorganizmų mechanizmus, imuniteto susidarymo ypatumus sergant virusų, bakterijų, pirmuonių ar grybų sukeltomis ligomis, imuniteto įtaką infekcinės ligos patogenezei, imunologinių metodų taikymą infekcinėms ligoms diagnozuoti ar imuniteto būklei įvertinti, infekcinių ligų laboratorinės diagnostikos, specifinėsprofilaktikosirspecifiniogydymometodusir priemones.
Žmogus gyvena nuolat apsuptas jam priešiškų mikroorganizmų. Evoliucijos eigoje žmogus, kaip ir visi kiti organizmai, įgijo įvairių gynybos nuo mikroorganizmų priemonių. Vienos jų nespecifinės,veikiančiosįvairiasorganinesmedžiagasarląsteles,kitos specifinės,susidarokaipatsakasįkonkretųmikroorganizmąarjoišskiriamasmedžiagas.
Apsauga nuo mikroorganizmų yra apsaugos nuo svetimo sudėtinė dalis. Imuninė sistema saugo ne tik nuo milijardų patenkančių į organizmą su maistu ir vandeniu, su dulkėmis nusėdančių ant odos, įkvepiamų su oru mikroorganizmų, bet ir nuo savų pakitusių ląstelių ar organinių molekulių. Ląstelių genomo ir fenotipo pokyčius gali sukelti ne tik įvairūs mutagenai, bet ir virusai. Šalindama tokias pakitusias ląsteles imuninė sistema palaiko organizmo genetinį pastovumą.
Žmogaus organizme yra dvi apsaugos nuo svetimo sistemos – nespecifinė, arba rūšinis imunitetas (kitaip dar vadinamas „fiziologiniu“,„konstituciniu“,„genetiniu“ar„įgimtu imunitetu“), ir specifinė, arba savitasis, specifinisimunitetas. Imunitetas vadinamas „humoraliniu“, kai mikroorganizmą ar kitą svetimą medžiagą veikia kraujyje ar kituose organizmo skysčiuose esančios organinės medžiagos – antikūnai, lizocimas, komplementas ir kitos. Kai svetimą atakuoja audinar organizmo skysčiuose esančios ląstelės, imunitetas vadinamas „ląsteliniu“.
Rūšinis imunitetas – tai evoliucijos eigoje vykusios makroorganizmų ir mikroorganizmų konkurencinės kovos išdava. Dauguma žemėje gyvenančių mikroorganizmų galėtų panaudoti eukariotų organines medžiagas savo poreikiams tenkinti. Makroorganizmai, savo ruožtu, evoliucijos eigoje įgijo ir tobulino įvairias apsaugos nuo mikroorganizmų sistemas. Mikroorganizmai, kurie įveikė makroorganizmų gynybą, tapo patogeniniai. Tokia konkurencija tarp mikroorganizmų patogeniškumo ir gyvūnų gynybinės taktikos evoliucijos vyksta nuolat, ir dabar atsiranda naujų patogeninių mikroorganizmų arba kinta jau esamų patogeninių mikroorganizmų virulentiškumas.
Stuburinių gyvūnų apsaugos nuo mikrobų gynybinės taktikos turi daug bendra, bet nėra identiškos, todėl mikrobas, įveikęs žmogaus, pelės ar kokio nors kito gyvūno rūšinį imunitetą, nebūtinai tampa patogeniškas visoms kitoms gyvūnų rūšims. Šia prasme patogeniškumas nėra absoliutus – Treponema pallidum patogeniška tik žmogui, nei vištos, nei jų protėviai sifiliunesergairniekadanesirgo.
Rūšinio imuniteto veiksniai gana stabilūs, bet atskirų žinduolių rūšių jie gali skirtis. Tai lemia skirtingą gyvūnų rūšių imlumą infekcinei ligai – yra ligų, kuriomis serga tik paukščiai, tik žmonės arba konkrečios gyvūnų rūšys. Kartais ir žmonių populiacijoje kai kurie individai paveldi „retą“ genotipą, todėl tampa imlūs tiems mikrobams, kurie daugumai žmonių ligos nesukelia, pvz., V. vulnificus, ar vadinamasis paukščių gripo virusas, susargdina tik nedaugelį šiais mikrobais užsikrėtusių žmonių. Rūšinį imunitetą galima susilpninti ir dirbtinai. Jį silpnina peršalimas, badavimas, alkoholis, narkotikai, sisteminės ligos, stresas, kai kurie medikamentai ir kiti organizmą silpninantys veiksniai.
Rūšinis imunitetas patikimai saugo žmogų nuo jam nepatogeniškų mikroorganizmų. Patogeniniai mikrobai, manoma, evoliucijos eigoje, yra įgiję tokių savybių, dėl kurių įveikia žmogaus organizmo nespecifinęapsaugąirsukelialigą.Mikrobųvirulentiškumo veiksniai, tokie kaip stafilokokųsienelėsAbaltymas, sutrikdo opsonizaciją ir fagocitozę, jų išskiriami toksinai sutrikdo imuninių ląstelių funkcijas, šeimininko ląstelių citoplazmoje besidauginančios bakterijos (šigelės, salmonelės) išskiria medžiagas, kliudančias susidaryti lizosomai, ir taip išvengia jų ardymo lizosomų fermentais.
Rūšinis imunitetas yra pati seniausia apsauga nuo mikroorganizmų. Primityvi šios apsaugos forma yra net vienaląsčiuose eukariotuose. Žmogaus rūšinio imuniteto veiksniai susidaro jau embriono periodu ir išlieka visą gyvenimą. Rūšinio imuniteto veiksniai į organizmą patekusį mikrobą veikia iš karto ar po labai trumpo laiko tarpo. Jie labai įvairūs. Tai ir normaliosios organizmo mikroflorosantagonizmaspatogeniniams mikrobams, procesai, kuriems vykstant šalinami į organizmą patekę mikroorganizmai (vėmimas, viduriavimas), gleivinių virpamasis epitelis, kūno temperatūros įtaka mikrobų išgyvenimui ar jų virulentinėms savybėms pasireikšti. Aukštesnėje nei žmogaus kūno temperatūroje blogiau dauginasi virusai, bakterijos praranda jų virulentiškumo veiksnius koduojančias plazmides. Dėl pastarosios priežasties M. tuberculosis, B. anthracis nepavojingi paukščiams, kurių kūno temperatūra aukštesnė nei žmogaus. Patogeniniai mikroorganizmai nesukels ligos, jei žmogaus ar gyvūno ląstelėse nėra tinkamų mikroorganizmams prisitvirtinti receptorių ar kokios nors būtinai mikroorganizmams reikalingos medžiagos. Bakterijų toksinai veikia tik susijungę su ląstele ar patekę į jos vidų. Jei žmogaus ląstelės neturi tokių toksinus sujungiančių receptorių, toksinus gaminančios bakterijos jam bus nevirulentiškos.
Humoraliniai rūšinio imuniteto veiksniai veikia ant odos, gleivinių paviršiuje esančius ir į organizmo skysčius ar audinius patekusius mikroorganizmus. Pieno ir riebalų rūgštys, išskiriamos su prakaitu ir riebalų liaukų sekretu, slopina bakterijų dauginimąsi, druskos rūgštis sunaikina beveik visus su maistu į skrandį patenkančius mikroorganizmus. Seilėse, ašarose, kitų gleivinių sekretuose ir kraujyje esantis lizocimas ardo bakterijų sienelės peptidoglikanus, gramteigiamos bakterijos netenka sienelės ir tampa lengvai pažeidžiamos. Beta defenzinai sudaro poras bakterijų citoplazminėje membranoje, blokuoja virusų apvalkalėlio susiliejimą su ląstele. Laktoferinas ir transferinas trikdo geležies pasisavinimą bakterijų ląstelėse. Komplementas pažymi bakterijas ir taip skatina jų fagocitozę, agreguoja virusus, sutrikdo jų adsorbciją ant ląstelės, ardo virusų baltymus. Apsauginę funkciją vykdo ir kiti plazmos baltymai – properdinas, interferonai, citokinai.
Ląsteliniai barjerai – oda, gleivinės, limfiniaimazgai,žarnynoPejerioplokštelėsneleidžia mikroorganizmams patekti į organizmo vidinę terpę, o patekusiems išplisti. Fagocituojančios ląstelės – neutrofilai,eozinofilai,kraujoiraudiniųmakrofagai,dendritinės ląstelės – naikina bakterijas ar kitus vienaląsčius mikroorganizmus, o NK ląstelės (ląstelės „žudikės“) – virusais infekuotas ląsteles.
Uždegimas – tai atsakas į mikrobų ląsteles pažeidžiančius veiksnius – endotoksinus ar kitas, paprastai iš suirusių mikrobų išsiskyrusias medžiagas. Mikrobai sukelia tokį pat uždegimą, kaip ir traumos, cheminės medžiagos, aukšta temperatūra.
Svetimo pažinimas. Labai svarbi imuninės sistemos funkcija – svetimo pažinimas. Tik tokia apsaugos sistema, kuri sugeba atskirti savą nuo svetimo, bus efektyvi ir nedarys žalos organizmui. Rūšinio imuniteto veiksniai atpažįsta mikrobus pagal jų bendrus požymius, būdingus ne konkrečiai mikroorganizmų rūšiai, o turinčiai bendrų fenotipinių požymių jų grupei. Tokių bendrų požymių turi visos gramneigiamos ir gramteigiamos bakterijos, grybai ir pirmuonys, RNR ir DNR virusai. Svetimam pažinti reikalingi imuninės sistemos ląstelių membranoje esantys receptoriai – struktūrų pažinimo receptoriai (SPR). Apskaičiuota, kad tokių struktūrų, kurias gali atpažinti ląstelių receptoriai, yra daugiau nei 1 000. Tai gramneigiamų bakterijų lipopolisacharidai, kurių struktūra labai skiriasi nuo analogiškų žmogaus junginių, tik prokariotuose esantys peptidoglikanai ir lipoteicho rūgštys, daug manozės turintys glikanai. Bakterijų baltymai (žiuželių baltymas flagelinas, gaurelių baltymas pilinas), turinčios daug nemetilintų citozino-guanino dinukleotidų bakterijų ir virusų nukleino rūgštys, fosforilcholinas ir kiti bakterijoms būdingi lipidai dėl savo sandaros ypatumų gali būti atpažinti imuninės sistemos ląstelių. Savitų, tik jiems būdingų organinių junginių turi ir virusai, grybai, pirmuonys.
Žmogaus kraujo ir audinių fagocitų, NK, LAK ląstelių receptorių gana daug ir ne visi jie pakankamai gerai ištirti. Mikroorganizmams pažinti svarbūs, bet taip pat nepakankamai ištirti TLR receptoriai. Netgi ne visų TLR funkcijos žinomos. „Toll“ receptorių aptikta vaisinėje muselėje Drosophila melanogaster praėjusio amžiaus pabaigoje, vėliau panašių rasta žinduolių ląstelėse, jie pavadinti TLR (angl. Toll-like receptors).
TLR1 ir TLR2 suriša bakterijų lipopeptidus ir pirmuonių baltymus, TLR3 – dvigrandę RNR, TLR4 jungiasi su lipopolisacharidais ir virusų gliukoproteinais. Pastarasis stimuliuoja citokinų IL-1, IL-6, IL-8, TNF-α sintezę, o šie mediatoriai inicijuoja uždegimą.
Šie ir kiti receptoriai yra makrofagų, grūdėtųjų leukocitų, dendritinių ir kitų fagocituojančių ląstelių paviršiuje, NK, LAK ląstelėse. Dažnai struktūras atpažįstančių receptorių veikimą sustiprina kiti ląstelės receptoriai. Monocitų, makrofagų ir neutrofilųpaviršiaus antigenas CD14 sustiprina TLR4 galimybę jungtis su lipopolisacharidais, stimuliuoja citokinų sintezę. Nespecifinėsapsaugosląstelėsišskirianetikcitokinus,bet ir kitas tirpiąsias medžiagas, kurios jungiasi su mikrobo apvalkalėliu. Padengtus šiomis medžiagomis mikrobus lengviau atpažįsta fagocitai, prie jų jungiasi komplementas. Viena iš tokių medžiagų yra kepenyse gaminamas baltymas lektinas, besijungiantis su bakterijų, grybų, kai kurių pirmuonių ir virusų apvalkalo angliavandeniais. Prie tokių mikrobų jau gali jungtis komplementas, prisijungęs aktyvinamas ir ardo mikroorganizmų membranas.
Mikrobų struktūras atpažįstantys ląstelių receptoriai labai svarbūs organizmo nespecifineiapsaugai,bet pernelyg didelis jų aktyvumas kartais būna žalingas. Pastebėta, kad žmonės, kurių TLR4 labai aktyvūs, serga sunkesnėmis bakterijų sukeliamų ligų formomis, aktyvūs TLR9 reaguoja ne tik su mikrobo, bet ir su šeimininko DNR. Tad kartais gydant infekcines ligas naudinga dirbtinai reguliuoti SPR aktyvumą. Gydant virusų sukeliamas infekcijas (hepatitą C ir kt.), jie aktyvinami, o gydant bakterijų sukeltą septinį šoką naudingiau juos slopinti.
Specifinis(savitasis)imunitetas susidaro po infekcinės ligos ar simptomais nepasireiškusio infekcinio proceso. Humoralinis savitasis imunitetas dar ir paveldimas – antikūnų per placentą patenka į vaisų. Savitąjį imunitetą galima sudaryti dirbtinai – vakcinomis (aktyvus imunitetas) ir imuniniais serumais (pasyvus imunitetas). Skirtingai nuo rūšinio imuniteto, jis specifinis,t. y. susijęs tik su ligą sukėlusiais mikroorganizmais. Veikia ne iš karto, o tik po kurio laiko – indukcinės fazės. Jos metu organizme susidaro mikroorganizmą ar juo infekuotą ląstelę neutralizuojantys veiksniai.
Visos žmogaus savitojo imuniteto ląstelės susidaro embrioniniu periodu iš kamieninių ląstelių. 7 mėnesių embrionas jau turi visas imuninės sistemos ląsteles, išnešioti kūdikiai gimsta su visaverte imunine sistema. Kūdikiai imlesni infekcinėms ligoms, nes imuniteto nėra ar jis nevisavertis. Jų imunitetas tik pasyvus ir tik humoralinis, susidaręs iš motinos per placentą gavus antikūnų. Jau gimdamas kūdikis susiduria su pirmaisiais mikroorganizmais. Pirmaisiais mėnesiais ir metais formuojasi žmogaus imuninio atsako fenotipas – įgyjamas ne tik humoralinis, bet ir ląstelinis imunitetas, susidaro atminties ląstelės. Laboratoriniai gyvuliai, išauginti mikrobų neturinčioje aplinkoje (gnotobiontai), patekę į normalią aplinką, sunkiai išgyvena, dažnai žūsta nuo įvairių infekcijų. Kūdikiai, ypač saugomi nuo mikroorganizmų ar ilgesnį laiką gydyti plataus veikimo spektro antibiotikais, vėliau dažniau linkę sirgti įvairiomis alergijomis. Šalyse, kur aukšta sanitarinė kultūra, saugus, mažai mikroorganizmais užterštas maistas, alergijos dažnesnės nei trečiojo pasaulio šalyse.
Specifinio(savitojo)imunitetoląstelėsatpažįstamikroorganizmųantigenųdeterminantus (humoralinis imunitetas) arba į šeimininko ląstelių MHC (Major Histocompatibility Complex) integruotas peptidų grandines (ląstelinis imunitetas). Pažinimas nepalyginamai specifiškesnisneirūšinioimuniteto,esant savitajam imunitetui atskiriami antigeno determinantai, besiskiriantys vos keliomis aminorūgštimis.
Humoraliniam imunitetui infekcijoms susidaryti būtina, kad ligos sukėlėjo antigenus atpažintų B limfocitai. B limfocito paviršiuje yra apie 105 imunoglobulininių receptorių, kurių struktūra tokia pat, kaip ir kraujo imunoglobulinų. Receptoriai jungiasi su antigeno paviršiuje esančiais determinantais. Toks susijungimas galimas, kai determinanto ir receptoriaus aktyviojo centro erdvinė konfigūracija atitinka viena kitą, panašiai kaip ranka pirštinę ar raktas spyną. Manoma, kad žmogaus organizme yra apie 109 B limfocitų, turinčių skirtingus imunoglobulininius receptorius, klonų, todėl bet koks į organizmą patekęs antigenas atpažįstamas netgi ne vieno, o kelių panašios kintamosios imunoglobulino srities struktūros B limfocitų klonų.
B limfocitų nuolat patenka į kraują iš kaulų čiulpų, čia jie gana greitai žūsta, išgyventi gali tik tie, kurie savo receptoriais susijungia su antigenais. Prie B limfocito prisijungęs antigenas kartu su imunoglobulininiu receptoriumi patenka į šio limfocito citoplazmą ir čia ardomas lizosomos fermentų (egzogeninis antigeno ardymas). Jei antigeno sudėtyje baltymų nėra, B limfocitas žūsta, jei baltymų yra, jų fragmentai iškeliami į MHC II klasės molekules. Prie peptidų grandines MHC II klasės molekulėse turinčių B limfocitų jungiasi T „padėjėjai“ (Th2).„Padėjėjai“ būtini B limfocitui išgyventi, o jų išskiriami citokinai (IL-4, IL-5, IL-10) priverčia B limfocitą proliferuoti ir diferencijuotis į antikūnus gaminančias plazmines ląsteles. Plazminių ląstelių genotipas toks pat, kaip ir antigeną atpažinusio B limfocitų klono, genas, kodavęs imunoglobulininių receptorių sintezę, dabar koduoja į aplinką išskiriamų imunoglobulinų sintezę. Taip užtikrinamas imuninio atsako specifiškumas.DalisantigenąatpažinusiųBlimfocitųvirstaatmintiesląstelėmis. Šios ląstelės išlieka organizme labai ilgai, kartais visą gyvenimą. Dėl jų imuninė sistema, pakartotinai patekus antigenui, reaguoja greičiau ir stipriau.
Antigeno egzogeninis ardymas vyksta ne tik B limfocituose, bet ir kitose antigeną pristatančiose ląstelėse – makrofaguose, monocituose, dendritinėse ląstelėse. Antigeno baltyminio komponento peptidai iškeliami ir į šių ląstelių MHC II klasės molekules. Jei prie antigeną pristatančių ląstelių MHC II klasės molekulių prisijungia Th1, šių „padėjėjų“ išskiriami citokinai (IL-2, TNF-β, IFN-γ) sukelia specifinįuždegimą, dar vadinamą „infekcine alergija“, šie ir kiti mediatoriai inicijuoja granulomų susidarymą. Infekcinę alergiją dažniau sukelia ląstelių citoplazmoje besidauginantys mikroorganizmai.
Svetimą atpažįsta ir T limfocitai. Subrendusių T limfocitų membranoje yra ne imunoglobulininių, kaip B limfocitų, bet kitokios sandaros receptorių, kuriais gali atpažinti trumpas peptidų grandines, įsiterpusias į savų ląstelių MHC molekules. Citotoksiniai T limfocitai, arba T „žudikai“, atpažįsta peptidus kartu su MHC I klasės molekulėmis. Šios molekulės yra visose branduolį turinčiose ląstelėse. Į MHC I klasės molekules per ląstelės endoplazminį tinklą patenka proteosomose ardomų baltymų (endogeninis ardymas). Proteosomose ardomi tik šeimininko ląstelių ribosomoje sintetinami baltymai. Bakterijų, pirmuonių, grybų, net ir viduląstelinių parazitų baltymai šeimininko ląstelės ribosomose niekada nesintetinami, todėl jų peptidų grandinėms patekti į MHC I klasės molekules galimybės nedidelės, citotoksinių T limfocitų reakcijos jie paprastai nesukelia arba ji būna labai silpna. T limfocitų klonas, atpažinęs savo organizmo ląstelę, kurios MHC I klasės molekulėse yra svetimų peptidų, proliferuoja ir virsta citotoksiniu T limfocitu, kuris jau žudo tokius pat peptidus MHC I klasės molekulėse turinčias ląsteles.
Antibakterinis specifinis(savitasis)imunitetas. Humoraliniam ir ląsteliniam imunitetui bakterijoms susidaryti svarbiausi yra bakterijų paviršiuje esantys antigenai – sienelės, gleivinio sluoksnio, žiuželių, gaurelių. Paprastai vyraujantis imunitetas bakterijoms būna humoralinis, rečiau ląstelinis, pasireiškiantis lėto tipo padidėjusiu jautrumu arba infekcine alergija. Antikūnai jungiasi su bakterijomis, bet nekliudo nei joms daugintis, nei kitoms jų funkcijoms. Efektyviai apsaugai nuo bakterijų labai svarbūs rūšinio imuniteto veiksniai – komplementas, fagocitai.
Kitaip veikia vadinamieji bakterijų superantigenai. Jie jungiasi su T „padėjėjais“ ir juos aktyvina. Aktyvinti „padėjėjai“ ima daugintis ir išskiria citokinus (IL-2), auglio nekrozės faktorių, interferonus. Pastarieji du citokinai aktyvina makrofagus, išskiriančius interleukiną IL-1, kuriam būdingas stiprus pirogeninis veikimas. Tų pačių citokinų išskiriama ir vykstant imuniniam atsakui į kitus bakterijų antigenus, bet superantigenų sukelta citokinų sintezė nepalyginamai intensyvesnė. Gausiai išskiriami citokinai sukelią karščiavimą, haliucinacijas, sąmonės pritemimą, sutrikdo įvairių organų funkcijas, pažeidžia audinius. Superantigeniškumas būdingas gramneigiamų bakterijų lipopolisacharidams, kai kurių gramteigiamų bakterijų baltymams (streptokokų M baltymas, stafilokokųtoksiniošokosindromotoksinasirkiti).
Humoralinis imunitetas susidaro ne tik bakterijoms, bet ir į aplinką išskiriamiems jų toksinams.
Antivirusinis specifinis(savitasis)imunitetas. Virusų baltymai sintetinami tik šeimininko ląstelių ribosomose, sergant virusinėmis infekcijomis susidaro stiprus ląstelinis imunitetas. Citotoksiniai T limfocitai žudo virusu infekuotas ląsteles ir taip neleidžia jiems paplisti žmogaus organizme. Antikūnai negali paveikti ląstelėje esančio viruso, bet organizmo skysčiuose esantys virusai ar jų apvalkalo komponentai atpažįstami B limfocitų, jiems susidaro aktyvus humoralinis imunitetas. Antikūnai nėra lemiama, bet gana svarbi imuniteto virusams komponentė, nes susijungę su virusu sutrikdo jo adsorbciją ant ląstelės. Inaktyvuotų virusų vakcinos nesukuria ląstelinio imuniteto, visavertis imunitetas virusams sudaromas tik gyvų virusų vakcinomis.
Imunitetas parazitams, grybams. Sergant pirmuonių ir grybų sukeliamomis ligomis susidaro labai silpnas, paprastai neapsaugantis nuo infekcijos savitasis imunitetas. Antikūnų kartais susidaro tiek mažai, kad jų nepakanka net ligos serologinei diagnozei. Nespecifinioimunitetoląstelės– eozinofilai,bazofilai– savo granulių turiniu ardo pirmuonių membranas, inicijuoja uždegimą ir granulomų susidarymą.
Infekcinių ligų laboratorinės diagnozės principai. Žmogaus ar gyvūno organizme susidarę imunoglobulinai (antikūnai) gali specifiškaijungtissu jų sintezę sukėlusiais antigenais ne tik šiame organizme, bet ir in vitro. Šia imunoglobulinų savybe pasinaudojama klinikinėje praktikoje – diagnozuojamos infekcinės ligos, nustatomas sveiko žmogaus imuniteto kuriai nors infekcinei ligai lygis, kontroliuojamas imunizacijos efektyvumas, diagnozuojamos imuninės sistemos ligos. Šiose reakcijose būtinai turi dalyvauti bent du komponentai – vienas iš jų paprastai būna tiriamasis, o kitas diagnostinis. Tiriamasis reakcijos komponentas paprastai imamas iš žmogaus. Tai gali būti jo kraujo serumas arba iš jo organizmo išskirti mikroorganizmai. Antrasis reakcijos komponentas būna arba diagnostinis serumas, arba iš mikroorganizmų paruošti įvairūs diagnostiniai preparatai. Kokie tai mikroorganizmai ir kokių antikūnų yra diagnostiniame serume, gerai žinoma, todėl šio tipo reakcijose yra tik vienas nežinomasis.
Kadangi vienas iš reakcijoje dalyvaujančių komponentų yra serumas, šios reakcijos dažnai vadinamos serologinėmis. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau naudojama ląstelių kultūroje gautų monokloninių antikūnų.
Serologinės reakcijos dažniausiai atliekamos infekcinėms ligoms diagnozuoti. Sergant infekcine liga, ligonio kraujyje kaupiasi specifiniaiantikūnai,galintys jungtis su ligos sukėlėjo antigenais. Tiriamas ligonio kraujo serumas. Atliekama kokia nors serologinė reakcija su įvairiais antigenais. Reakcija vyks tik su tuo antigenu, nuo kurio ligonio kraujyje yra antikūnų. Deja, antikūnų gali būti ir dėl kitų priežasčių – vakcinacijos ar anksčiau vykusio infekcinio proceso. Todėl dažnai svarbu ne tik aptikti antikūnų ligonio kraujo serume, bet ir nustatyti jų kiekį, nes sergant antikūnų būna daugiau. Jei sergama ligomis, kai susidaro silpnas ir trumpalaikis imunitetas, antikūnų kiekis nesvarbus, nes šių ligų profilaktikaivakcinosnevartojamos, o po ligos susidaręs imunitetas greitai nusilpsta. Monokloniniais antikūnais galima nustatyti ir ligonio kraujo serumo imunoglobulinų klases. IgM po ligos išlieka neilgai, o susidaro anksčiausiai, todėl jų buvimas kraujyje paprastai sutampa su aktyvia infekcija.
Infekcinės ligos diagnostika, pagrįsta antikūnų ligonio kraujo serume nustatymu, vadinama „serologine“. Serologinė diagnostika vertingiausia, kai sergant susidaro silpnas imunitetas.
Serologinės reakcijos atliekamos ir išskirtiems iš ligonio ligos sukėlėjams identifikuoti. Šiuo atveju naudojami diagnostiniai serumai, gaunami iš imunizuotų ligos sukėlėjais laboratorinių gyvulių.
Diagnozei nustatyti laboratoriniais tyrimais atliekamos ir klasikinės serologinės reakcijos – tiesioginė ir pasyvi agliutinacija, precipitacija. Vis tik dažniau atliekamos reakcijos su žymėtaisiais antikūnais. Tai imunofermentinis metodas, imunofluorescencija, imunoblotas ir kitos. Populiariausias šiuo metu imunofermentinis metodas. Jis labiau automatizuotas, reikalavimai personalui minimalūs. Imunofluorescencijosmetodą gali taikyti tik didesnės kvalifikacijospersonalas,norspastaruojumetuatrandama naujų, labiau automatizuotų šio metodo modifikacijų,tadiršis metodas populiarėja.
Ypač jautrūs molekuliniai infekcinių ligų sukėlėjų identifikavimometodai– hibridizacija, PGR, bet specifiškumu šie metodai neprilygsta imunologiniams. 

P. Žlabys

Infekcinių ligų vadovas